Kurtinanti tamsa

Ar kada nors jums teko matyti tamsą? Iš nakties ją pavogė mašinos, sakau aš, nes tamsos aš nebematau. Niūrią naktį mindamas betono kelią stebiu tik melancholiškai apšviestas gatves, o tolyje regiu stiklinį dangoraižių peizažą. Daugiau nieko. Gatvės tuščios, o dangoraižiai iškrypę. Ausies būgnelius maloniai virpina iš tolumos sklindantis mašinerijos ošimas. Negyvas, žvaigždžių netekęs dangus vis dar alsuoja gaivalingos gyvasties ir natūros raudą. Tai mano namai pagalvoju. Tai miestas. Ir čia niekada nebūna tamsu.
 

Kelias, kuriuo minu, nuveda mane prie mėnulio šviesoje paskendusių laiptų, o garsinį miesto foną ūmai užgožia dusli žemų dažnių monotonija. Mane supančioje erdvėje tikras industrijos rojus – plytgalių krūvos,

erozija sergančios sijos, sulūžę kranai ir iš po žemės kyšantys bei nebūties raudą šnabždantys šiluminiai vamzdžiai... Apsidairęs žengiu penketą žingsnių sidabrinės šviesos link. Dar viena funkcinė betono konstrukcija besileidžianti žemyn, baigiasi sunkaus metalo storomis aprūdijusiomis durimis. Beveikiant vartotojiškiems refleksams ir rankoje jau trinant kelias kupiūras durys prasiveria ir kūną paskutinį kart nukrečia žvarbaus gruodžio dvelksmas. Po kelių sekundžių aš jau viduje.

Aš vietoje, kurioje nematoma nakties tamsa tiesiogiai transformuojasi į šaižų bei drumstą sintetikos ritmą ir su trenksmu užlieja kūną. Kol pastarasis skęsta aistruolių minioje, aš negalvoju apie dar neseniai matytą mėnulį, rytojaus saulę, aš neturiu planų, idėjų, net vilties.

Nes to man ir nereikia, aš tenoriu girdėti tamsą. Sieloje Natūrą pakeičia Futūros nykus gaivalas, o mintyse – tik vizijos, vaizdai. Man gera žinoti, kad visa ši negyva erdvė, šis kraupia šaltuma atsiduodantis požemis prigrūstas žmonių alsuoja tuo, kuo gyvename kiekvienas ir kasdien. Mano sielą glosto mintis, kad visa ši minia tapo vienalyte šėliojančia organika tik dėka muzikos, o jų šokis, tiksliau mūsų šokis, tapo šios muzikos refleksija. Ir mąstyk, sakyk ką nori – abejingų tam, čia tikrai nėra. Virš mūsų esantiems gražu tik tai kas teikia pelną, o pogrindyje tai pakeičia laužyti ritmai, gaivalingas šėliojimas, visur jaučiama pažangos galia, o svarbiausia aistra. Taip, patikinu save, aistra idėjai. Nemeluoju, nes visa kurtinančios tamsos kultūra yra ne tik dar viena postmodernistinio judėjimo apraiška, tai šis tas daugiau, tačiau kartu ir niekas savaime. Juk viskas kas laikina yra niekas, ar ne? Tai kas laikina tas nėra vertinga savaime. Viskas ir niekas, tai garsas, žmonės, technika, dinamika – tai neapibrėžtomis idėjomis, žiauriais troškimais ir alternatyvos idealu grįsta naujosios muzikinės kultūros forma apjungianti žmogaus dvasinį polėkį ir mašinas.

Duotybę su konstruktu. Transcendenciją su materialumu. Kurtinanti tamsa - tai jungtis tarp dirbtinio daikto ir natūralios individualybės. Jausmas, kad visa mane supanti technika savaip gyva tik tol kol ją valdo žmogus, mane priverčia nevalingai aukštinti neatsiejamą mūsų gyvybės priedermę - kūrybą. Nes viskas ką turiu, matau, užuodžiu, liečiu, kuo geriuosi, ką girdžiu yra žmonių kūrybos vaisiai. Atrodo rankos, kojos, visas kūnas skęstantis šioje materialioje kūrybos persmelktoje terpėje išlaisvina lygiai tiek energijos, kiek jos gauna iš muzikos. Pasisavina ir atiduoda, siurbia ir skleidžia, visas tas ilgas valandas, kol dangus rauda ir šaukiasi sapnų, o skylantis ilgaamžiškumo ir absoliučios tiesos mitas naikina tradicijas ir kuria norus.
 

Štai taip yra sukuriama vienos nakties amžinybė, keliaujant rytiniame rūke paskendusioje bei skaisčios aušros nutviekstoje gatvelėje tariu sau tyliai. Amžinybė, kurioje dominuoja tik urbanizmo kultūra, industrijos refleksija, kurioje tik technologijos, tik dinamika ir tik tamsa. Manęs paklaustų žmonės – kam tau tai? Juk dar yra šviesa, juk yra kita kūrybos pusė, kitoks būdas džiaugtis postmoderniu gyvenimu. Ir taip, jūs teisūs, šviesos yra. Ir ji visada čia pat. Tik ji kitokia. Kontakto su gamtiška, humaniška ir idėjiškai išgryninta šviesa jau nebėra. Jo jau seniai nebuvo ir nebus, nes aš, kaip tu, skaitantis šią išpažintį. Aš urbanistinis žmogus. Todėl man kurtinanti tamsa yra gyvenimo esencija, tai bevertis menas akademikas sakytų, anti-menas aš sakau, tai tiesiog pogrindinė kultūra. Ir aš būsiu su ja tol, kol mano siela bus jauna, kol žmogus galutinai netaps, tik surūdijusia mašina.
 

Autorius: Ugnius Babinskas, 2009-12-11
Foto: Arūnas Mikutavičius